Medijų edukacija

Nūdienos šiuolaikinėse visuomenėse medijų švietimas (angl. media education) yra nepalyginamai visapusiškesnis nei anksčiau. Medijų švietimas – dar kitaip: medijų edukacija – tai procesas, apimantis medijų ir informacinio raštingumo (MIR) kompetencijas plėtojančias veiklas.

Poreikis skatinti šiuolaikinių medijų ir žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą (angl. media literacy) yra pripažįstamas pačių įvairiausių visuomenės sektorių.

Lietuvoje, šalia jau įprastomis laikomų medijų taikymo švietime inociatyvų ir konkretumą įgaunančios medijų politikos srities darbų, medijų švietimui vis didesnę svarbą teikia mokymosi visą gyvenimą ir suaugusiųjų švietimo projektai, skirtingų visuomenės grupių įtraukties ir kultūrinės įvairovės palaikymo iniciatyvos, nacionalinio saugumo ir visuomenės informacinio atsparumo dezinformacijai klausimai.

Šiuolaikinių medijų sąvoka yra išties labai talpi

Medijos yra šiuolaikinės visuomenės ryšių palaikytojai, todėl medijomis gali būti įvardinti patys įvairiausi informacijos (t.y. turinio) nešėjai ir komunikacijos tarpininkai. Tarp labiausiai įprastų medijų kanalų, kuriais naudojasi eilinis šiuolaikinės Lietuvos pilietis, rasime ir klasikinės žiniasklaidos (TV, radijo ir spaudos leidinių), ir visiškai naujų skaitmeninės transliacijos platformų (FaceBook, Twitter, YouTube, kt.). Skaitmeninėje medijuotoje komunikacijos ekosistemoje (angl. mediated comunication ecosystem) vartotojai įgyja naujų galių – ne tik sekti kitų mintis ir informaciją, bet ir būti aktyviais turinio kūrėjais ir skleidėjais. Dinamiškais virtualiais ryšiais susietoje ekosistemoje žiniasklaida ir žurnalistai tėra tik vieni iš dalyvų, tačiau turintys ir labai aiškią, tikslingai fokusuotą profesinę misiją: teikti patikrintas žinias ir telkti bendruomenes dialogui ir aktualių socialinių ir politinių klausimų svarstymui. Žurnalistai yra bene vienintelė profesinė grupė turinti labai aiškius profesinius siekius ir atsakomybę.

Dar sakoma, kad gyvename skaitmenos amžiuje (angl. digital epoch), o tai reiškia, kad mus supančioje skaitmeninėje virtualybėje cirkuliuoja ir rimtos žinios, žurnalistų ir ekspertų patikrinta ir patvirtinta (taigi ir tiksli, ir patikima) informacija, bet sykiu gausu ir šiaip nuomonių ar betikslio kalbėjimo, įspūdžių, o taip pat ir tikslingai sukonstruotų informacinių atakų, ir strategiškai planuojamos dezinformacijos, klastočių ir melagienų.

Skaitmeninimas, algoritmizacija, naujos ir šiuo metu dar kuriamos informacijos ir komunikacijos technologijos, naujovių sklaida ir besikeičiantis žiniasklaidos vaidmuo yra tik keli pavyzdžiai tendencijų, į kurias žurnalistai, mokslininkai ir pedagogai turi atsižvelgti įvardindami reikalingas žinias, įgūdžius ir gebėjimus kaip būtinus ne tik nūdienos problemoms spręsti, bet ir svarbiems ateityje. Šį poreikį pripažįsta ir medijų raštingumo ir žiniasklaidos priemonoų naudojimo politikos formuotojai. Pavyzdžiui, Europoje žiniasklaidos priemonių naudojimo svarba yra pripažinta tarptautinės politikos lygmeniu. 2018 m. Europos Taryba priėmė patikslintą Audiovizualinių medijų paslaugų direktyvą (AVMSD, ES 2018/1808), kuria sekant valstybės narės skatina medijų ir klasikinės žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo įgūdžius ir imasi priemonių jiems ugdyti ir plėtoti. Tačiau iki šiol dar trūksta žinių apie tai, kaip skirtingos Europos šalys laikosi medijų ir žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo plėtotės gairių ir kaip į tai atsižvelgiama įgyvendinant nacionalinę medijų politiką.

Tarptautiniuose palyginimuose Lietuva dažnai pasirodo kaip aktyvi medijų raštingumo idėjų plėtotoja ir pritaikytoja. Žvelgiant bendriau, įskaitant pasitikėjimą demokratiniais institutais, žiniasklaidos laisvės indeksą ir visuomenės išsilavinimo lygį, Lietuvos rezultatai yra išties aukšti. Kita vertus, Lietuvoje dar yra labai akivaizdžių spragų, į kurias tolimesniuose medijų švietimo plėtotės procesuose būtų svarbu atkreipti specialų dėmesį. Tarp akivaizdžių tikslų – įtraukti medijų švietimą į savo nacionalinę pagrindinio švietimo programą. Taip pat būtų labai svarbu įsivardinti tobulintinas viešosios/socialinės politikos sritis, kurias tiesiogiai veikia technologinės plėtros tendencijos ir su tuo susiję pasekmės. Pasekmių – tiek tikėtinų, tiek ir nelauktų – išties yra daug. Matyti, kad intensyvi turinio ir viešų paslaugų skaitmenizacija dar labiau paryškina ir taip akivaizdžias nelygybes visuomenėje. Tarp tokių: didėjanti atskirtis ir nelygybės, nepasitenkinimo ir neapykantos sklaida.

Lietuvoje turime daug medijų švietimo tematikose dirbančių institucijų ir organizuotų iniciatyvų, taip pat ir mokslo tyrimų ir pačių įvairiausių trumpalaikių projketų ir veiklų. Tačiau iki šiol dar neturime sutelktai pateiktos medijų raštingumo politikos (angl. media literacy policy). Kaip teigiama UNESCO iniciatyvose, medijų ir informacinio raštingumo politika puoselėja ir plėtoja žiniomis grįstos, demokratinės ir atviros visuomenės plėtrą. Sekant tarptautine ir globalia kitų pasaulio valstybių patirtimi, galima pastebėti net keletą medijų raštingumo politikos dokumentuose įprastai sutinkamų požiūrių ir nuostatų. Tarp tokių yra žmogaus teisėmis pagrįstas požiūris, žinių visuomenės požiūris, kultūrinės ir kalbinės įvairovės palaikymo požiūris, atskirų visuomenės grupių įtraukties ir įgalinimo požiūris, kt. Pastarieji atliepa tos konkrečios šalies kultūrinei ir istorinei aplinkai aktualius dalykus. Kitais žodžiais sakant, suliejus globalų ir lokalų požiūrius į MIR politikos dokumentą yra sutelkiamos sinerginės pastangos svajojant apie žiniomis įgalintą (ang. knowledge inclusive) modernią ateities visuomenę.