MIR tyrimai

Bene charakteringiausias naujausių šiandienos medijų ir informacinio raštingumo tendencijų aspektas yra paties tyrimų lauko plėtra ir fragmentacija, tiesiogiai susijusi su pačių medijų aprėpties ir skverbties plėtra.

Analizuojant viešosios erdvės konstravimo ir kampanijų planavimo kaitą, pirmiausia pabrėžtini tokie reiškiniai, kaip netikrų naujienų ir po-tiesos visuomenės iškilimas, įgalinti pirmiausia socialinių medijų įsigalėjimo bei didžiųjų duomenų (angl. big data) analizės (Beer 2019).

Pastaraisiais metais galima stebėti iškilimą aktorių, kurie visa savo esme yra medijų ir komunikacijos produktai, savo politines programas grindžiantys iš anksto identifikuotomis auditorijos nuotaikomis ir silpnybėmis, o ne objektyviais poreikiais ar faktais.

Galima teigti, jog šiandienos mediatizuotoje aplinkoje pats politikos procesas ir politinis veiksmas tapo perorientuoti iš specifiškai politinės plotmės į komunikacinius gestus, kuomet ne realus poveikis, o auditorijų suvokimas ir planavimas tampa pagrindiniu tikslu. Tad informacinis laukas pats savaime tampa medijų dėmesio ekonomikos (angl. attention economy) dalimi (Citton 2017; Doyle, Roda 2019).

Dar daugiau, socialiniam pasauliui šiandien esant iš esmės konstruojamam per medijas – t.y. medijoms nebe vien tarpininkaujant, o ir aktyviai konstruojant pasaulio pažinimą (žr. Couldry, Hepp 2017; Hepp 2020) – vidinės medijų logikos ir jų algoritmizuotos struktūros pažinimas tampa itin svarbia medijų ir informacinio raštingumo dalimi.

Čia galima pastebėti ir rimtus iššūkius, kylančius šiandienos visuomenėms, susijusius su, viena vertus, informacinės ir, plačiąja prasme, socialinės erdvės pasitelkiant duomenų analizę ir algoritmus kaip valdysenos įrankį bei, kita vertus, daugelio vartotojų ribotais gebėjimais suprasti ir vertinti šią valdysenos struktūrą (Pasquale 2015; Bucher 2018).

Tad čia atsiveria naujas medijų ir informacinio raštingumo laukas – greta turinio supratimo ir kritinio vertinimo tampa būtina suprasti ir vertinti paties turinio kūrimo, pateikimo ir struktūravimo principus ir platesnes įgalinančias technologijas, pvz., dirbtinio intelekto veikimo ir taikymo principus bei susijusias galimas socialines ir politines grėsmes (Greenfield 2018; Coeckelbergh 2020).

Antra, itin daug dėmesio šiandienos tyrimuose nusipelno informacinio saugumo problematika – išorės ir vidaus aktorių bandymai paveikti, pakreipti ar destabilizuoti politinius ar kitus viešuosius procesus (Pomerantsev 2019). Čia dėmesys atkreipiamas į tikslinių grupių mobilizaciją, emocinį sužadinimą ir skatinimą praktiniam veiksmui, informacinio karo žinučių konstravimą ir galimą poveikį, kuris nebūtinai turi būti susijęs su vieno propagandinio pasakojimo propagavimu – ne mažiau paplitusi strategija yra informacinės anarchijos kūrimas, kuomet visuomenė supriešinama atskiras grupes įtikinant skirtingomis, viena kitą paneigiančiomis žinutėmis (Jankowicz 2020)

Naujausiuose tyrimuose vis svarbesnį vaidmenį atlieka technologiškai įgalintos komunikacijos ir dezinformacijos sklaidos priemones, tokios kaip sintetinė vaizdakaita (angl. deepfakes) (Schick 2020; Woolley 2020). Kadangi komunikaciniai procesai plačiąja prasme – nuo išmaniųjų prietaisų perduodamų duomenų iki, pvz., medijuoto tarpasmeninio ar grupinio bendravimo yra tapę šiandienos visuomenių pagrindu ir šių procesų svarba ateityje tik augs dar labiau, „virtualus visuomenės karas“ (angl. virtual societal warfare), kuriame dėl vidaus poliarizacijos ar išorės grėsmės aktorių veiklos bandoma sutrikdyti ar perimti šiuos kertinius procesus yra matomas kaip realus pavojus (žr. pvz. Mazarr et al. 2019). Nors šiuo metu vyksta aktyvi diskusija nesutariant dėl tikrojo socialinių medijų „burbulų“ ir algoritminės turinio valdysenos poveikio (Bruns 2019), vis dėlto, yra sutariama, jog medijų aplinka yra pakitusi dezinformacijos naudai.

Pastarosios tendencijos įgalina „netikrų naujienų“ ir „po-tiesos“ politikos įsigalėjimą, kuomet itin detalaus duomenizuoto tikslinių auditorijų pažinimo dėka tampa įmanoma propaguoti tiesioginio ryšio su realybe neturinčius, tačiau prasmingus pasakojimus tikslinių auditorijų narių galvose kuriančius pasakojimus (Baron 2018; Brotherton 2020; Seargeant 2020) bei mobilizuoti šias auditorijas remiantis ne argumentais, o kaltinimais bei insinuacijomis (Muirhead, Rosenblum 2019). Toks emocinis auditorijų sužadinimas vis dažniau matomas kaip efektyvus būdas paveikti politinius procesus ar pasiekti pergalę informaciniuose konfliktuose Han 2017). Kartu tai yra ir efektyvi terpė sąmokslo teorijų sklaidai (van Prooijen 2018; Butter 2020). Socialinių medijų platformų, kaip dominuojančios šiandienos medijų formos, ir platformizacijos procesų plačiąja prasme (van Dijck, Poell, de Waal 2018) pažinimas tampa itin svarbiu raštingumo elementu, kalbant apie manipuliacinį ir dezinformacinį potencialą (Vaidhyanathan 2018), poliarizacijos ir smurto bei patyčių kultūros grėsmes (Nagle 2017) ir kita.

Kita svarbi medijų ir informacinio raštingumo kryptis yra asmens duomenų apsauga. Tai apima daugiau negu vien galimą duomenų nutekinimą kibernetinio įsilaužimo atveju, bet ir bendrą skaitmeninių technologijų higieną, įskaitant kasdienės vartosenos objektus, tokius kaip išmanieji telefonai ar laikrodžiai, vartotojų savistabos (angl. self-tracking) įrenginiai, tokie kaip žingsnių matuokliai, daiktų interneto (angl. Internet of Things) įrenginiai ir pan. (Mosco 2017). Tokia duomenų sankaupa tuomet įgalina politinių, ekonominių ar kitų interesų turinčius aktorius tikslingai konstruoti auditorijų socialines bei politines tapatybes naudojant mikrotaikymo (angl. microtargeting) technikas ar tiesiog išnaudojant reguliacinę skaitmeninės architektūros funkciją (pvz., paieškos rezultatų ar socialinių medijų turinio rikiavimą) (Zuboff 2019). Tokiu būdu yra atveriamas potencialas manipuliacijai viešąja nuomone, kurį gali išnaudoti aktoriai nuo konvencinių politikų iki teroristinių organizacijų. Tad būtina suprasti duomenizacijos procesuose kylančias naujas socialinės ir politinės galios apraiškas, manipuliacijos technikas ir įrankius, radikalizacijos, poliarizacijos ir konfliktų kilimo priežastis.

Kartu duomenizacijos procesai atskleidžia ir reikšmingą galios slinktį, kuomet vis daugiau įtakos įgyja didžiųjų skaitmeninių platformų ir duomenis renkančių įrenginių kūrėjai, atliekantys tiek informacinę (duomenų apie auditoriją turėjimas), tiek struktūravimo (individų priskyrimas grupėms pagal panašumo kriterijus), tiek administracinę (individų elgsenos struktūravimas) funkcijas (Couldry, Mejias 2019), kurių supratimas yra reikšminga medijų ir informacinio raštingumo dalis.

Galiausiai aptariant tapatumo ir reprezentacijos tematiką būtina atkreipti dėmesį į paralelius individualizacijos ir kolektyvizacijos mechanizmus, paremtus, viena vertus, afektyviųjų auditorijų (angl. affective publics) (Papacharissi 2015; Sampson, Maddison, Ellis 2018) logika, t.y. emocinio krūvio cirkuliacija, o ne racionaliomis žiniomis (Wahl-Jorgensen 2019), bei, kita vertus, dominuojančios skaitmeninės kultūros principais ir tendencijomis, tokiomis kaip įvairios memetinės išraiškos priemonės (nuo „virusinių“ paveikslėlių, sklindančių tradicinėse socialinėse medijose iki naujų, specialiai memetinei išraiškai skirtų socialinių tinklų, tokių kaip Tik Tok) (Milner 2018).

Šiame kontekste galima stebėti paradoksalų fenomeną, kuomet individualumo raiška sutampa su grupinio tapatumo raiška. Individualumo raiškos aspektu, dėmesys atkreiptinas į pozicijos raiškos, strateginės savęs reprezentacijos ir profilio estetizacijos bei kitų vartotojų dėmesio maksimizavimo poreikį (Ibrahim 2018). Tuo pat metu, galima stebėti susisaistymą pagal bendrus interesus bei perimant draugų ratuose ar burbuluose dominuojantį emocinį krūvį, taip potencialiai pasiduodant manipuliacijoms viešąja nuomone.

Žvelgiant į netolimą ateitį, pradedama kreipti dėmesį į pakeistosios ir virtualios realybės technologines galimybes: mažėjant joms patirti reikalingų įrenginių kainai, šių medijų taikymo spektras pramoginiais, informaciniais, bendravimo ir komerciniais tikslais tik augs, o pačios technologijos turėtų tapti kasdienybės reiškiniu, tokiu kaip pvz. socialinės medijos šiandien (Rubin 2018; Pesce 2021). Tad jau šiandien pradedama svarstyti, kaip jų sukuriamas gerokai stipresnės nei įprasta įtraukties pojūtis paveiks tiek žurnalistines praktikas, tiek manipuliacijos procesus (Pavlik 2019; Uskali et al. 2021).

susisiekite |

© 2021 Visos teisės saugomos VDU Viešosios komunikacijos katedra